ŠAKIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ
Į pradžią

Bažnyčios g. 4, LT-71120 Šakiai
Tel. 8 (345) 60750,Faksas 8 (345) 60 200
El. p. savivaldybe@sakiai.lt
Kodas 188772814

Spausdinti
 Administracijos direktoriaus įsakymai  Tarybos sprendimai  Tarybos sprendimų projektai  Mero potvarkiai
Savivaldybė
Gyventojams
Verslininkams
 

 

Lankytojų statistika
Skaičiuojama nuo: 2010-11-29
Iš viso apsilankė: 14465474
Šiandien apsilankė: 8051
Dabar naršo: 258

 

Naujienų prenumerata


Turistui  

Turizmo informacijos centras

 

 
Architektai  
Bendrieji planai
Strateginis planavimas  
Planavimo dokumentai
Posėdžių transliacija  

Žiūrėti video transliaciją


Klausimai, pasiūlymai  
Rašyti laišką  
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 LIETUVOS KARIUOMENĖ

 


„Marijampolės regiono integruota

teritorijų vystymo programa 2014-2020 m.“


 

 

 

 
 
 

 

 

 

 

Pradžia > Garbės piliečiai
Garbes piliečiai

 

                                   ROKAS STEPULAITIS (1916 Leonpolės k., Sintautų valsč. – 1998). Šakių garbės pilietis, dailininkas.
Mokėsi Sintautuose, vėliau Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. 1936 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Baigęs kaip karininkas išėjo į atsargą. 1938 m. įstojo į VDU Kaune, bet nebaigė. Dirbo Vievio muitinėje, o vokiečių okupacijos metais – prekyboje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1948 m. visam laikui apsigyveno Kanadoje, Barrie mieste. Dirbo įvairius darbus, daugiausiai prie statybų, bet kūrė ir medines skulptūras, tapė paveikslus, drožė bareljefus ir kt. Beveik visus savo darbus padovanojo Zanavykų krašto muziejui, skyrė lėšų įrengti jų ekspozicijai skirtą kambarį. Jam suteiktas Zanavykų krašto muziejaus Garbės nario vardas, o 1996 m. – Šakių Garbės piliečio vardas.


Juozas Domeika

(1917 Plynių k., Lukšių valsč. – 2006 10 17 Notingeme, 2009 perlaidotas Lukšių kapinėse). Šakių garbės pilietis. Mokėsi Lukšiuose. 1938 m. buvo pašauktas atlikti būtinąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Atlikęs karinę tarnybą iki 1944 m. Lietuvos policijoje dirbo policininku.1944 m. liepos pabaigoje su visa Sintautų policijos nuovada traukėsi į Vakarus. 1947 m. nuvyko į Angliją. Su šeima gyveno Notingeme. Čia įsijungė į visuomeninę veiklą, ypač Lietuvos išlaisvinimo krypties. Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje tapo aktyviu jos rėmėju. Daug savo minčių išdėstė straipsniuose, kurie buvo spausdinami įvairiuose Lietuvos laikraščiuose. Norėdamas prisidėti prie savo gimtojo krašto istorijos išsaugojimo paaukojo Zanavykų krašto muziejui daugiau kaip 20.000 USD. Nemažai lėšų iš savo santaupų skyrė Lukšių neįgaliųjų žmonių rėmimui, savo lėšomis prisidëjo ir prie Šakių dekanato muziejaus patalpų remonto. 1994 m. Juozui Domeikai suteiktas Zanavykų krašto muziejaus Garbės nario vardas, o 1999 metais – Šakių Garbės piliečio vardas.Yra įkurtas Juozo Domeikos labdaros fondas, į kurį įsijungė dar 2 išeiviai: dr. Juozas Kriaučiūnas iš Putnamo ir Kazimieras Januta iš Los Angeles.


BERNARDAS ALEKNAVIČIUS

(g. 1930 m. rugpjūčio 21 d. Lekėčiuose) – Lietuvos fotografas, fotožurnalistas, kraštotyrininkas. Dirbo pašte, Lekėčių valstybinio draudimo inspektoriumi. 1956 m. baigė Kauno pedagoginę mokyklą, mokytojavo Kačerginėje. 1956-1960 m. Kauno raj. laikraščio redakcijos korespondentas. 1963-1993 m. ELTA fotoreporteris Klaipėdai ir Žemaitijai. Leidžia iliustruotą Šakių krašto šviesuolių enciklopediją „Novužės krašto vaikai“. Žurnalistų ir fotomenininkų sąjungų narys. Tautodailininkų ir Vydūno draugijų garbės narys. 1989 m. Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigimo iniciatorius. 1990 m. – Vinco Kudirkos premija. 1997 m. – Ievos Simonaitytės premija. Už zanavykų krašto garsinimą, istorijos tyrinėjimus, straipsnius, foto apybraižas ir nenuilstamą darbą 1999 metais suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas.



ALBINAS VAIČIŪNAS

(g. 1933 liepos 15d. Gegužių k., Šakių raj.) – ne tik Šakių krašte, bet ir visoje Lietuvoje gerai žinomas kultūros istorikas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas ir kraštotyrininkas. 1940 metais pradėjo lankyti Tvirbūtų pradinę mokyklą, po to įstojo į Kriūkų progimnaziją, lankė literatų būrelį, kuriam vadovavo Kazys Grigas, vėliau tapęs žymiu mokslininku. 1950 m. su draugais įkuria slaptą jaunimo organizaciją. Vyčių sąjungos laikraštyje „Laisvės keliu“ Albinas paskelbė pirmuosius straipsnius patriotine tematika. Už slaptos organizacijos veiklą A. Vaičiūną su draugais sulaikė ir 1951 m. tardė NKVD kalėjime Kaune, tais pačiais metais nuteisė 25 metams ir išvežė į Vorkutos lagerius. Po Stalino mirties grįžęs į Lietuvą 1961 m. baigė Prekybos technikumą. Dirbo Respublikinėje turizmo taryboje, aktyviai rašė straipsnius „Kultūros barams“, „Mūsų gamtai“. Išleido keletą knygų turizmo tematika. 1964 m. tampa Vilniaus centrinio (jungtinio) knygyno direktoriaus pavaduotoju. Rūpinasi knygynų tinklo veikla ir plėtra, formuoja knygų asortimentą. A. Vaičiūno rūpesčiu Vilniaus knygynus pradėjo įrenginėti pagal individualius projektus, jie tapo gražiausiais ir patogiausiais visoje Soveitų Sąjungoje. Taip pat Lietuvos radijui kas savaitę rengdavo laidas apie knygų naujienas. Apie iš Šakių krašto kilusius žymius žmones rašė į užsienio spaudą (Lenkijoje – „Aušra“, Vokietijoje – „Krivūlė“, Kanadoje „Nepriklausoma Lietuva“). Dešimtys jo straipsnių apie žymius kultūros žmones paskelbta kultūros žurnale „Suvalkija“. Po 30 metų veiklos knygų prekybos sistemoje A. Vaičiūnas pradėjo dirbti Beatričės Grincevičiūtės muziejaus direktoriumi. 1989 metais kraštiečiai jį išrinko Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininku, o 1993 metais – P. Vaičaičio draugijos pirmininku. Už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą A. Vaičiūnas tapo Šakių rajono metų žmogumi, o 1999 metais jam suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko įsaku A. Vaičiūnas apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu.


GERHARD J. CALR

– VšĮ „Solidarity” įkūrėjas, net kelių šalies savivaldybių Garbės pilietis, ne vienu valstybiniu apdovanojimu pagerbtas ir geradario vardą tautoje pelnęs Vokietijos pilietis. Kartu su VšĮ „Solidarity“ jis jau 20 metų kovoja su skurdu Lietuvoje. Per šiuos veiklos metus suteikta pagalba 77 daugiavaikėms šeimoms, kuriose gyveno 484 vaikai. Pagalbos projektams skirta per 3 milijonus litų. Už veiksmingą paramą Gerhardas J. Carlas buvo ne kartą viešai pagerbtas. Svarbiausi apdovanojimai: Respublikos Prezidento suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, Lietuvos Respublikos Seimo padėkos medalis, Vilkaviškio rajono Garbės piliečio vardas, Šakių rajono Garbės piliečio vardas, Kazlų Rūdos savivaldybės Garbės piliečio vardas, Kalvarijos savivaldybės Garbės piliečio vardas, Marijampolės miesto Garbės piliečio vardas, Marijampolės apskrities viršininko garbės ženklas, populiarios televizijos laidos „Bėdų turgus” „Žaliojo obuolio” apdovanojimas bei Lietuvos radijo klausytojų sprendimu „2006 metų žmogaus“ vardo suteikimas. Šie apdovanojimai yra ir ypatingas vargstančių daugiavaikių šeimų, „Solidarity“ darbuotojų ir visų Lietuvos politikos, verslo ir kultūros sričių bičiulių, kurie savanoriškai remia ir kuruoja šį darbą, įvertinimas. Dešimt metų rėmęs Šakių rajono daugiavaikes šeimas ir gerinęs jų gyvenimą (20 būstų buvo suremontuoti, kad vaikai augtų geresnėmis sąlygomis) VšĮ „Solidarity“ įkūrėjas 2004 metų pavasarį buvo apdovanotas Šakių Garbės piliečio vardu.

GUENTER F. TOEPFER

– 2007 m. už nuolatinę nesavanaudišką veiklą, pagalbą Kudirkos Naumiesčio, Sintautų, Lukšių ir Gelgaudiškio vaikų darželiams suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas.Berlyne gyvenančio Gunter F. Toepfer iniciatyva jau ketverius metus vyksta maždaug 38 km bėgimas „Knygnešių keliais“ grupėmis palei istorinę Lietuvos-Rytprūsių sieną, skirtas individualiems bėgikams ir moksleivių grupėms.

 Elena Ruzgienė

– (g. 1921 m. Šakių apskrityje, Griškabūdžio valsčiuje) Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, Šakių garbės pilietė, tautodailininkė, 2010 „Aukso vainiko“ laimėtoja už tapybos darbus. Nors specialių dailės mokslų nėra baigusi, bet nuo 1988 metų dalyvauja rajono ir respublikinėse tautodailės parodose. Yra įvertinta daugybe padėkų ir respublikiniais apdovanojimais. Per daugiau nei 20 kūrybos metų nutapiusi per 1000 paveikslų, kuriuose atsispindi vaikystės prisiminimai. Šiaudais dengtais stogais trobos, tradicinės darželio gėlės, senojo kaimo žmogaus buitis bei kiti etnografiniai motyvai sutinkami jos kūryboje. Dauguma darbų yra nutapyti dirbtuvėlėse, esančiose antrame namo aukšte, kur per langą tarsi veidrodyje atsispindi miesto vaizdas. Rengia personalines parodas, dalyvauja tautodailininkų pleneruose. 1998 ir 2002 metais aitvarai aplankė ir Elenutės namus – jai buvo suteiktas metų tautodailininkės vardas ir įteiktas „Aitvaro“ apdovanojimas. 2008 m. Jurbarke vyko Mažosios Lietuvos menininkės Lidijos Meškaitytės jubiliejinė paroda – konkursas. Tarp laureatų buvo ir šakietė tautodailininkė E. Ruzgienė. 2009 m. Marijampolėje vykusios respublikinės „Geriausio metų liaudies meistro“ nominacijos „Aukso vainikas“ regioniniame atrankiniame ture, Elenutė pripažinta geriausia apskrityje.Už tai, kad E. Ruzgienė Šakių vardą garsina ne tik rajone, bet ir Marijampolės apskrityje bei už jos ribų, už indėlį puoselėjant tautodailės tradicijas ir krašto garsinimą 2011 m. buvo suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas. Tautodailininkės paveikslai buvo eksponuojami daugybėje parodų, kurias šiandien būtų sunku suskaičiuoti. Darbai iškeliavę iš jos namų rado prieglobstį ne tik mūsų namuose, Lietuvoje, bet ir Danijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, JAV...


Jonas Augustaitis

– (1919 Kiaulupių k., Sintautų valsčiuje, šakių apskrityje – 2010). Baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką. Studijas baigė Vilniuje 1942 m. Daug metų dirbo mokytoju, daugiausia – Šakiuose. Buvę mokiniai jį prisimena kaip pedagogą, kuris reiklumą sugebėjo suderinti su humaniškumu ir pagarba. Pats brangiausias jo mokinys – profesorius Juozas Pikčilingis, su kuriuo taip daug dirbta ir tartasi. Veiklus mokytojas įsitraukia į platesnį viso rajono kultūrinį gyvenimą. Būdamas Lituanistikos fakulteto vadovu, į susirinkimus kviesdavo žymius istorikus, filosofus, literatūrologus, kalbininkus. 1973 m. fakultetas perorganizuojamas į Kraštotyros draugijos Kalbos sekciją. J. Augustaitis lieka pirmininku. Tais pačiais metais daugiausia jo iniciatyva suorganizuojama pirmoji Šakių rajone Kalbos diena, kuri virto gražia tradicija. Labai svarbus mokytojo darbo baras – kalbos duomenų rinkimas, to rinkimo organizavimas. Rinko ir studijuodamas, ir dirbdamas. Jo skatinami rajono lituanistai kartu su mokiniais yra užrašę daug vietovardžių, vandenvardžių, asmenvardžių, zanavykų šnektos žodžių. Vien „Zanavykų šnektos žodynui“ pateikė per 5000 žodžių lapelių. Išleistos knygos: „Gyvenimo keliu“, „Įkalinta jaunystė“, „Žiburiečiai svetimoj padangėj“. Už indėlį į Šakių krašto kultūrą, gimtosios kalbos ir zanavykų šnektos puoselėjimą suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas.


KUNZE GOTTHARD JOHANES 

(g.1956 m. sausio 29 d.). Johannes vaikystė praėjo Dorfchemnitz miestelyje, vėliau jis įgijo staliaus specialybę. Ilgą laiką Johannes dirbo savo tėvų firmoje. Šiandieną jis yra gerbiamas ir vertinamas darbuotojas firmoje Lehmbau Langer Brünlos miestelyje, Saksonija, Vokietija.1981 metais Johannes sukūrė šeimą, žmona Christina Kunze. Santuokoje gimė 5 vaikai. Dukra Marija dar lanko mokyklą. Visas bendras Johannes ir Christina Kunze bei jų vaikų gyvenimas buvo grindžiamas krikščionišku tikėjimu. Johannes Kunze yra aktyvus Brünlos evangelikų liuteronų parapijos narys, aktyviai dalyvauja parapijos gyvenime, yra parapijos tarybos narys, taip pat Evangeliškos Bažnyčios Žemės bendruomenės brolijos narys. Johannes taip pat aktyviai dalyvauja vietos politiniame gyvenime kaip laisvųjų rinkėjų narys. Nuo 1996 metų Kunze Gotthard Johannes pasiaukodamas tarnauja remdamas krikščionis Šakiuose ir Sudarge. Savo laisvo laiko po darbo Vokietijoje sąskaita Johannes yra užmezgęs daug naudingų kontaktų Vokietijoje, kurie padeda jam įgyvendinti pagalbos projektus Šakių rajone. Savo atostogų sąskaita, kartu subūręs geros valios bendraminčius, Johannes daugiau kaip 85 kartus su pagalbos misija lankėsi Šakių rajone. Tai vien dėl Šakių rajono gerovės nuvažiuoti 250 000 kilometrų, paaukotos 15 metų atostogos, dažnai - savaitgaliai ir laisvos valandos po darbo. Visi jo apsilankymai Šakiuose buvo lydimi pasiaukojančio darbo statybose, statant Šakių vaikų globos namus, įrengiant patalpas pilnametystės sulaukusiems Šakių vaikų globos namų vaikams, anoniminių alkoholikų susirinkimams, statant dienos užimtumo centrą žmonėms su negalia, atnaujinant vaikų globos namus. Jo rūpesčiu modernizuota ir atnaujinta vaikų globos namų šildymo sistema, kainuojanti 60 000 litų. Johannes kartu su jo suburtais bendraminčiais suremontavo ne vienos sunkiai gyvenančios Šakių rajono šeimos būstą. Jo iniciatyvos dėka kas metai prieš Šv. Kalėdas dovanų sulaukia Šakių vaikų globos namų globotiniai ir daugiau nei 200 Šakių rajono vaikų iš sunkiai gyvenančių šeimų. Už pasiaukojančią tarnystę Kunze Gotthard Johannes įvertintas ir Vokietijoje. Jis apdovanotas miesto Zwönitz nuopelnų medaliu (vok.Verdienstmedaille). 2011 m. Šakių rajono savivaldybės taryba už ilgametę labdaringą veiklą, ryškiai pagerinusią Šakių rajono sunkiai besiverčiančių šeimų vaikų ir vaikų, likusių be tėvų globos, gyvenimą ir už didžiulį indėlį atstatant Šakių vaikų globos namus suteikė Šakių Garbės piliečio vardą.

 

Garbės Prelatas ANTANAS MASKELIŪNAS

 (1931-1954-2017) Antanas Maskeliūnas gimė 1931 m. kovo 19 d. Dainavos krašte – Lazdijų rajone, Vainiūnų kaime, darbščioje ir dvasingoje šeimoje. Baigęs Kauno kunigų seminariją, 1954 m. gruodžio 19 d. įšventintas į kunigus. Sunkiais dvasininkų persekiojimo metais kunigavo Saulėnuose, Sangrūdoje, buvo Marijampolės vicedekanas, klebonavo Kudirkos Naumiestyje, Aleksote, 1971 m. buvo paskirtas į Sintautų parapiją ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje kunigavo iki 2010 m. Nuo 1992 m. – Šakių dekanato dekanas, tų pačių metų gegužės 8 d. tapo Popiežiaus garbės prelatu. 2016 m. rugpjūčio 26 d. A. Maskeliūnas atleidžiamas iš Sintautų parapijos klebono pareigų ir išleidžiamas gyventi Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose.

   Sintautuose klebonas A. Maskeliūnas rado per Antrąjį pasaulinį karą sugriautą, medžiais ir krūmais apaugusią bažnyčią bei pradėtą remontuoti dar XIX a. statytą kun. A. Tatarės pastatą – laikinąją bažnyčią. Energingai ėmėsi darbo: nauja skarda apdengė laikinosios bažnytėlės stogą, įstiklino langus matiniu stiklu, pastatė bokštą, varpinę, įrengė šildymą, nuolat rūpinosi aplinka. Klebonas A.Maskeliūnas nuėjo sunkius kelius, kol gavo leidimą atstatyti sugriautąją bažnyčią, rinko lėšas. Jis aukojo savo laiką, sveikatą, energiją, kol pasiekė didįjį tikslą. Jo rūpesčiu ir titaniškų pastangų dėka 1995 m. Sintautų bažnyčia pakilo iš griuvėsių. Už nuopelnus Sintautų parapijai, pastangas atstatant bažnyčią jam suteiktas Garbės Prelato vardas, rajono laikraštis „Valsčius“ jį išrinko Metų žmogumi. 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-228 rajono savivaldybės taryba Antanui Maskeliūnui suteikė Šakių garbės piliečio vardą.

   Antanas Maskeliūnas buvo gerbiamas, mylimas kunigas ne tik savo parapijoje, bet ir visame rajone, nes tolerancija, dvasingumu, išsilavinimu, darbštumu, paprastumu, kultūringumu tarsi magnetas traukė prie savęs ir jaunus, ir senus. Pasikalbėti su klebonu, dalyvauti pamaldose į Sintautus atvykdavo žmonės iš tolimiausių kampelių Jam labai rūpėjo jaunimo auklėjimas. Klebono iniciatyva Sintautų vidurinėje mokykloje jau 1989 m. buvo įvestos tikybos pamokos, jis rūpinosi vyskupo M. Valančius vaikų organizacija „Valančiukai“, Caritu, aktyviai dirbo pastoracinį darbą, dalyvavo visuomeniniuose, kultūriniuose renginiuose.

   Garbės Prelatas A. Maskeliūnas yra ne kartą sakęs, kad „mes galvojame, kad viską galim. Tačiau yra specialus Dievo pakvietimas. Dievas kviečia gyventi, kviečia dirbti. Jis ir mane pakvietė dirbti šį darbą. Ir aš nežinau, negaliu atrasti jokios mokslinės argumentacijos, kodėl taip gyvenu. Ir noriu gyventi, ir renkuosi šitą profesiją, ir esu patenkintas tiktai čia“. Tai viską pasako apie Kunigą Antaną Maskeliūną.

   Mirė prelatas A. Maskeliūnas 2017 m. sausio 11 d., palaidotas Vilkaviškio katedros šventoriuje.

 

 

 

ROMAS TREIDERIS  - inžinierius, energetikas, išradėjas, mokslinių straipsnių autorius.

   Gimė 1931m. rugpjūčio 16 d. Lauckaimyje, netoli Kudirkos Naumiesčio (tuometinio Naumiesčio).  Mokėsi V.Kudirkos pradžios mokykloje, pokario metais baigė vidurinę mokyklą.  Baigęs Kauno politechnikos institutą, gavo paskyrimą į Vilnių. Dirbo vyr. profesinio-techninio mokymo valdyboje Mokymo-gamybos skyriaus viršininku, vėliau – Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje vyr.energetiku. Čia dirbant šešiolika  R.Treiderio darbų buvo pripažinti išradimais.

   R. Treideris Kudirkos Naumiestyje gyveno iki 1952 m.,  save laiko „naumiestiečiu iki šaknų...“.

   Turbūt nerastume Lietuvoje kito žmogaus, taip išsamiai ir tiksliai dokumentuojančio faktus ir faktelius, taip gerai juos išmanančio, taip nuoširdžiai dalyvavusio ir tebedalyvaujančio visuose įvykiuose, susijuosiuose su Vincu Kudirka, su jo biografijos faktų ryškinimu, jo palikimo ir atminimo saugojimu, jo paminklo ir antkapio Kudirkos Naumiestyje istorijomis, memorialinio muziejaus kūrimu ir t.t.  Romas Treideris yra tas žmogus, kuris „sugrąžino“ Lietuvos himno tekstui vienintelę raidę ir pasakė, kad  bent jau himną giedant „žydėtų vienybė“, kad lietuviai vieningai tartų žodžius „saulė Lietuvoj“, o ne „saulė Lietuvos“, kaip daugelis giedojo ligi tol...“

   Reikšmingais metais savo gyvenime R. Treideris laiko 1986-uosius, kai  atsitiktinai pateko į V.Žemkalnio – Lansbergio ketvertuką (kartu su mokytoja N.Manikiene ir architektu A.Kybrancu).

   Prasidėjo rūpesčiai dėl Prano Mašioto atminimo įamžinimo, daktaro Vinco Kudirkos kapo sutvarkymo (1990 m. Vinco Kudirkos kapo antkapyje vėl atsirado 1903 m. caro žandarų sunaikintas  Tautiškos giesmės posmelis). Taip pat aktyviai dalyvavo atstatant pokariu bolševikų nugriautą  Vytauto Didžiojo paminklą, atkuriant Vinco Kudirkos tilto bareljefus.

   R. Treideris niekada nebuvo nutolęs nuo kultūros ir istorijos. Jo sukaupta gausi ir vertinga istorinė, kraštotyrinė medžiaga apie Kudirkos Naumiestį, jo apylinkėse gimusias ir kūrusias asmenybes,  recenzuota, parašyta  ne viena knyga, straipsniai žurnale „Suvalkija“.  Apie tai R. Treideris paaiškina labai paprastai: „Esu išradėjas, turiu patyrimo ieškoti, tyrinėti, spręsti...“.

   1991m. įsteigtas Vinco Kudirkos fondas, kurio vienu iš steigėjų buvo R. Treideris. Fondas užsibrėžė tikslą – įgyvendinti dar 1924 m. kilusią idėją pastatyti Kudirkos Naumiestyje muziejų Vincui Kudirkai. Muziejus buvo pradėtas statyti 1993 m., baigtas 1998 m. Ruošiant pirmojo aukšto ekspoziciją, skirtą miesto istorijai, R. Treideris ne vieną eksponatą iš savo asmeninių rinkinių padovanojo muziejui.

   2005 m. bendradarbiaujant su profesoriumi G.Česniu ir istorike B.Kulnyte  gimė knyga „Lietuvos himnas“, 2006 m. pasirodė knygelė „Vinco Kudirkos vidurinė mokykla stalinizmo metais“,  2011 m. išleista knyga „Lietuvos himno gimtinė“.

    2014 m. Vilniaus  zanavykų bendrijos narys Romas Treideris ir Lietuvos nacionalinis muziejus parengė parodą „Tautiškos giesmės“ kelias į tautą“, kuri keliavo po visą Lietuvą. Tuo pačiu pavadinimu išleista ir knyga.

     2015 m. kartu su profesore Giedre Čepaitiene paruošė ir išleido monografiją  „Kudirkos Naumiestis: praeitis ir dabartis“. Leidinyje  sudėta ne tik šio pasienio miestelio istorija iki mūsų dienų, bet ir čia gyvenusių žmonių, ir Kudirkos Naumiestį supančių kaimų istorijos, gausu senų nuotraukų. R. Treideris recenzavo A.Miškinio knygą „Kudirkos Naumiestis“.  Vienas iš recenzentų R.Koženiauskienės knygos, skirtos V.Kudirkos   150-osioms gimimo ir 110-osioms „Tautiškos giesmės giesmės“ metinėms „Būkim šviesos ir tiesos vaikai“.

  Maždaug trečdalis R.Treiderio surinktų ir nupirktų eksponatų yra tapę Kudirkos Naumiestyje įrengto V.Kudirkos muziejaus nuosavybe. R.Treiderio archyvuose galima rasti tokios ikonografinės medžiagos apie Kudirkos Naumiest į ir „Varpo“ keletą originalų, kurių neturi niekas Lietuvoje. Dalis jų sugulė į knygą „Lietuvos himno gimtinė“, dalis saugoma būsimiesiems knygos apie „Tautišką giesmę“ leidimams.

    Už nuopelnus tyrinėjant, saugant Kudirkos Naumiesčio istoriją R. Treideris 2004 m. apdovanotas „Varpo“ nominacija, 2016 m. jam suteiktas Šakių Garbės piliečio vardas.

Paskutinis atnaujinimas:2017-02-09 14:26:17
             
   
Savivaldybės biužetinė įstaiga, Bažnyčios g. 4, LT-71120 Šakiai, tel. 8 (345) 60750, faksas 8 (345) 60200, duomenys kaupiami ir saugomi Jurdinių asmenų registre, kodas 188772814
© Sakiai.lt. Visos teisės saugomos. El
.paštas: savivaldybe@sakiai.lt Kopijuoti ir platinti www.sakiai.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.