Lietuvos Respublikos Konstitucijoje lietuvių kalba valstybine pirmą kartą pripažinta 1922 m. Per pirmuosius nepriklausomos valstybės dešimtmečius jos vartojimas buvo įtvirtintas visose viešojo gyvenimo srityse. Lietuvių kalba buvo kodifikuota, susiformavo bendrinės kalbos stiliai, galintys patenkinti mokslo, administravimo, spaudos poreikius.

Nuo 1940 m. valstybinės kalbos samprata buvo panaikinta, lietuvių bendrinės kalbos raidą paveikė planingai vykdyta rusinimo politika, nes Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą ypač aktyviai stengtasi lietuvių kalbą išstumti iš valstybės oficialaus gyvenimo. Vyraujant dvikalbystei, lietuvių kalbos vartojimo sritys buvo nuolat siaurintos, viešajame gyvenime pirmenybę teikiant rusų kalbai.

1988 m. lapkričio 18 d., prasidėjus tautinio atgimimo sąjūdžiui, vykstant protestams prieš tautos rusinimą, lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas – tuometinė Aukščiausioji Taryba paskelbė įstatymą, kuriuo Konstitucija papildyta 77 straipsniu. Šis teisės aktas turėjo užtikrinti lietuvių kalbos vartojimą valstybės ir visuomenės institucijų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, valstybės rūpinimąsi visapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija teisiškai įtvirtino valstybinį lietuvių kalbos statusą. 1995 m. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, įteisinantis valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime. Šio įstatymo įgyvendinimu rūpinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija, jo nuostatų vykdymą kontroliuoja Valstybinė kalbos inspekcija, savivaldybių kalbos tvarkytojai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 ir 2009 m. yra pabrėžęs, kad „lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą; valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė“.

(VLKI informacija)